Rock is here!

Po rytinių peštynių valgykloje su Sabrina laiką leidome ponios Tečer kabinete. Sėdėjome ant beprotiškai patogių kėdžių, pastatytų priešais direktorės stalą. Dieve, noriu tokios kėdės namuose! Sabrina buvo sunėrusi rankas ir nusukusi veidą į sieną, o tuo tarpu aš direktorei bandžiau aiškintis, dėl muštynių ir mėlynos Sabrinos akies.

Po geros valandos praleistos direktorės kabinete su ta pavydžia ragana ir monstrišku diktatoriumi, pagaliau gulėjau savo lovoje. Dėliojau mintis, kurios pynėsi mano galvoje. Man uždrausta dainuoti chore, o Sabrina buvo pašalinta iš mokyklos prezidentės pareigų, žinoma, mums uždrausta artintis vienai prie kitos. Poniai Tečer bandžiau aiškinti, kad viską pradėjo Sabrina. Ta šliundra to net neneigė, bet vistiek direktorė liko prie nuomonės, kad damos konfliktus aiškinasi žvilgsniais, o ne kimba į plaukus, kai dėl kažkokių puskvaišių lieka šlapios. Man žiauriai nenuskilo, bet guodė mintis, kad Sabrinai nenuskilo dar labiau. Jai prezidentės postas buvo velniškai svarbus, o dabar direktorė pareiškė, kad netokia mergina turi atstovauti mokyklai, todėl Sabrina dėl šios vietos turės kovoti iš naujo. Sabrinai liko choras. Man tai nepatinka, bet aš ką nors sugalvosiu ir grįšiu į solistės vietą, kurią taip sunkiai užsidirbau. Ir puikiai žinau, kad mano mylimas Leo būtų to norėjęs ir, be abejo, nori.

-Margarita, - mano apmąstymus nutraukė Viki, - galiu užeiti? – paklausė mergina, stovinti prie pravertų durų.

-Ko tau reikia Viki? Aš neturiu nuotaikos dėl ko nors ginčytis.

-Galiu ar ne? – susinervinusi dar kartelį paklausė mergina.

-Gerai užeik,- atsakiau.

Viki įėjusi pro duris apsižvalgė ir atsisėdo ant Sofi lovos. Aš pašokau iš savo lovos ir paprašiau palaukti, nes turėjau užeiti į vonią. Vos grįžusi ėjau prie esmės:

-Viki, ko nori?

-Pakalbėti,- ištarė ir liūdnai nusišypsojo.

-Na tada kalbėk, - atkirtau.

-Margo, tu negali išeiti iš grupės , - savo plonu balsesliu sucypė.

-Vėl tas pats… Negi nesuprantate, kad aš kuo puikiausiai viską galiu ir išeisiu.

-Kodėl? – manęs paklausė Viki.

-Visų pirma, mūsų grupė neturi net pavadinimo, - pradėjau dėstyti priežastis, vaikščiodama po kabarį ir it pradinukė lenkdama pirštus,- antra, neturime normalių repeticijų grafiko, o ir šeip repeticijos būna nerimtos ir į tobulėjimą nevedančios. Trečia, mane užknisa tavo brolis, nes amžinai trinasi aplink ir gadina man nuotaiką.

-Taip ir galvojau, kad čia nagus prikišo Erikas, - susimąsčiusi pasakė mergina.

-Ne dėl Eriko palieku grupę, - paprieštaravau.

-Tikrai? –ironizavo Viki.

-Gerai gal ir dėl futbolininko, bet čia jau tikrai ne tavo reikalas.

-Blemba, Margarita, išsidirbinėjat abu kaip maži vaikai, - pakėlė balsą mano pašnekovė.

-O tu ir Mudestas nesate maži vaikai? – paklausiau, stengdamasi įkirsti atgal.

-Radai ką lyginti ir mane skaudinti… Puikiai žinai, kad jam aš nebereikalinga ir manęs jis nebemyli, - Viki susigraudino.

-Kaip jis gali tavęs nemylėti? Mylėjo myli ir mylės, - bandžiau gelbėti padėtį, nors sekėsi akivaizdžiai nekaip.

-Baik apsimetinėt puskvaiše, nors kartą, gerai? Ir dabar paklausyk manęs, - mergina užstaugė, o aš sėdėjau tylėdama, - Mudestas dėl tavęs lindo po mašina, dėl tavęs norėjo greičiau pasveikti, o ka grįžo į mokyklą visų pirma norėjo pamatyti tave, supranti? Tave!

-Netiesa, Viki, neverk,- maldavau.

Viki suklupo ant grindų ir bliovė it maža mergaitė. Bandžiau ją guosti, net pažadėjau, kad neišeisiu iš grupės.

Iš tiesų, tai aš durna nebuvau ir puikiai žinojau, kad patinku Mudestui. Tas išdykėlis patiko ir man, bet mes puikiai jautėme ribą, kuri galėjo viską sugadinti ir skaudinti žmones. Mes esame geriausi draugai ir aš tuo buvau įsitikinusi 100 procentų. Jis žavus, gražus ir moka flirtuoti. Kam toks vaikinas nepatiktų? O aš nuolat reikalaujanti dėmesio ir į mane sunku neatkreipti dėmesio. Bet puikiai žinojau, kad Mudestas myli Viki. Taip, jis ją nuolat erzino ir kėlė pavydą, bet vieną diena jie bus beprotiškai laimingi. Gal netgi pats laikas tą dieną paartinti? Aš geniali ir būtinai ką nors sugalvosiu!

Kai Viki žliumbimas atsibodo, pakviečiau Flor, kad merginą išsivestų. Flor geriausia Viki draugė, tai tegu ir tvarkosi, kol aš sugalvosiu, kaip sutaikyti tuos du šunsnukius – Viki ir Mudestą.

-Margo, kelkis už 15min susirinkmas,- žadino mane Sofi.

-Koks dar susirinkimas? Ką čia kliedi? Leisk man miegoti, - užkimusiu balsu tariau ir stūmiau nuo savęs Sofi.

Su anklode užsidengiau visą veidą ir nusisukau ant kito šono. Tikėjausi, kad mergos mane paliks ramybėje. Bet kur tau… Dorota nuplėšė anklodę nuo manęs ir išspyrė iš lovos.

-Tu gal nesveika? – užstaugiau visu balsu.

-Ponia Tečer paskelbė susirinkimą ir visi privalom dalyvauti, aišku? – vos vos pakėlusi savo švelnų balsą išrarė Sofija.

-Gerai, gerai.. – pradėjau krapštytis iš lovos.

Nuskubėjau į vonią, kurioje laukė dušas. Turėjau lygiai 15 minučių susirurošti. Duše užtrukau gal 10 minučių. Kai grįžau į kambarį merginų jau nebebuvo. Greit šokau į mėlynus džinsus, šiltą treningą su mike pukuotuku. Susišukavusi šlapius plaukus, patraukiau link susirinkimų salės.

-Mieli mokiniai, turiu keletą blogų naujienų, - pasigirdo ponios Tečer balsas, kai vos pravėriau salės duris.

Slinkau palei sieną, bandydama nesukelti triukšmo ir likti nepastebėta, kol direktorė kalbėjo apie kritusius vidurkius, prastą lankomumą, drausmę.

-Na ir paskutinė šiandienos naujiena, - skelbė ponia Tečer, - kad ir kaip man būtų gaila, bet visų mūsų mylimas muzikos mokytojas Leonardas šiąnaktį paliko mūsų mokyklą. Mokytojas turi be galo rimtų problemų su širdimi, todėl nebedirbs mūsų mokykloje.

Salėje iškart pasigirdo šurmulys ir apgailestavimo žodžiai.

-Iš visų jėgų stengsimės surasti naują muzikos mokytoja, bet tai gali užtrukti , o chorų konkursas nenumaldomai artėja. Taigi mums reikėjo išrinkti žmogų, kas vadovaus chorui. Tai buvo labai sunkus sprendimas, bet galiausiai mums pavyko susitarti. Ant pakylos pakvieskime mokyklos prezidentę – Sabriną, kuri ir vadovaus chorui, - pakyliu tonu pasakė direktorė.

„Dabar tai jau bus šakės“ mintyse pagalvojau. Ta sutrauka atims iš manęs solistės vietą, viską sumaus ir konkursas nueis šuniui ant uodegos.

Nebegalėjau žiūrėti į tos vėplos veidą, kuris buvo kupinas pasitenkinimo, ir išėjau iš salės. Nesiruošiau klausytis tos raganos kalbos.

-Ta idiotė viską sumaus, dėl ko taip stengėsi Leo, - užstaugiau koridoriuje ir trenkiau su ranką į sieną.

-Auč , - užklykiau.

-Ar būtina save žaloti? – šalia manęs akytėmis klapsėjo Mudestas, o šalia jo sukiojosi Stivas.

-Ta ožka mane pradeda nervinti, - toliau putojausi.

-Kokia dar ožka? Apie ką tu čia išvis kalbi? – pasiteiravo Stivas.

-Idiotė tavo sesuo, avigalvi! – užklykiau.

-Ko tu čia šauki ant manęs, jei kažką tau padarė mano sesuo? – sunėręs rankas ties krūtine, paklausė Stivas.

-Tu ar tavo sesuo koks skirtumas, - atsakiau, kai iš salės išėjo Sabrina. Ta kvėša nieko nelaukdama patraukė tiesiai prie manęs.

- Neūžauga, šiandien trečia choro repeticija. Ir nevėluok, nes pražiopsosi daug permainų,- Sabrina nusivaipė, o kai pamatė, kad Stivas šalia manęs, atsisuko į jį ir įžuliai paklausė,- Ar negalėjai susirasti geresnės kompanijos, Stivai?

-Atvėsk, Sabrina, - atsakė Stivas.

- O gal tu ir geresnis, nei maniau, - pamerkiau akį Stivui, - bet dabar man su Mudestu reikia pasikalbėti akis į akį.

Nusitempiau Mudestą į valgyklą, nes beprotiškai norėjau valgyti. Pasiėmėme po porciją lietinių blynų su bananais ir nuėjome prisėsti.

-Klausyk, Mudestai, jei Erikas dar trinsis prie grupės, aš išeisiu, - nieko nelaukdama savo sprendimą išklojau Mudestui.

-Ką tu čia išsidirbinėji, blondine? – paklausė M.

-Nieko aš neišsidirbinėju, tiesiog nenoriu turėti nieko bendro su tuo asilu. Tegu ir toliau žaidžia savo futbolą, o mūsų grupę palieka ramybėje,- pasakiau.

-Mūsų grupę? Margarita, arba tu čia kažko nežinai, arba apsimeti, kad nežinai.

-O ką aš turėčiau žinoti? – paklausiau.

-Grupę įkūrė Erikas, todėl mes negalime jo atskirti nuo grupės, supranti? – paklausė Mudestas, bandydamas iš mano lėkštės pavogti vieną lietinį.

-Nekišk nagų prie mano blynų, - užrėkiau ir tęsiau,- bet gi Erikas negroja su mumis, - numykiau.

-Negroja tik todėl, kad nenori,- pasakė Mudestas.

-O kodėl jis nenori? – uždaviau dar vieną klausimą.

-Nueik jo ir paklausk, jei tau taip įdomu ir užteks mane čia tardyti vieną kart, gražuole, - Mudestas pakėlė ranką ir kažkam pamojo, kad ateitų prie mūsų.

-Nieko aš jo neklausiu, bet tikrai išeinu iš grupės, - rimtai ir tvirtai pasakiau.

-Tu negali išeiti, kitą savaitę koncertas - prabilo už manęs stovėjusi Viki.

-Ką noriu, tą ir galiu. Pasitrauk, - užrėkiau.

Atsistojusi, pradėjau eiti link valgyklos išėjimo, bet mane sustabdė šaltas vanduo, pasklidęs ant mano veido.

-Užmušiu tave, kale! – užstaugiau visa gerkle ir kibau tai šliundrai į plaukus.

-Asile, daugiau niekada gyvenime nebekurk dainų apie mane, aišku? – Užstaugiau, o jam ir vėl nespėjus nieko pasakyti, dar kartelį pabučiavau.

Mūsų dialogas nebuvo išsamus ar reikšmingas, nes kas antrą pokalbio žodį nutraukdavo bučinys. Po gero pusvalandžio tokio prasmingo kalbėjimo, sukaupiau jėgas ir sugebėjau atsitraukti nuo Eriko.

-Asile, gal grojam šitą gabalą per konkursą? – tvarkydama plaukus, paklausiau vaikino.

-Gal baikim, Margo, su tais asilais? – suraukęs antakius Erikas į klausimą, atsakė klausimu.

-Netaip lengva pereiti prie gražių žodelių, - sukau plaukus apie pirštą ir nutaisiau mielą veido mimiką, sakydama.

-O tu pabandyk, gražuole.

-Gerai, gražuoli, fainuoli, mano mielasis futbolininkėli, o dabar geriau? – nusijuokiau.

-Geriau, mažute, - Atsakė Erikas ir mano liemenį apsivijo savo šiltomis rankomis.

Vaikinas vėl pradėjo mane bučiuoti. Jis pristūmė mane prie sienos, iškėlė mano rankas ir bučiavo kaklą, kaskart vis grįždamas prie būčinio į lūpas. Buvo nežmoniškai karšta, galvojau sudegsiu E glėbyje. Jis glamonėjo mane taip, kaip dar niekam iki šiol neleidau. Jo rankos slydo mano kojomis, liemeniu. Eriko rankos buvo beprotiškai švelnios. Priesiukiu, kad aš net nepastebėjau, kaip nuo mano kūno dingo palaidinė. Kai Eriko rankos atsidūrė ant mano nugaros, ties liemenėlė, atsipeikėjau.

-Erikai, trauk rankas, - pakėliau balsą.

-Mažute, nurimk, - toliau nesustodamas E bučiavo mano kaklą.

-Aš tau pasakiau atšok, Erikai, - beveik rėkdama tariau ir bandžiau stumti vaikiną nuo savęs.

-Margarita, apsispręsk nors vieną kartą laiku, gerai? – pasitraukė vaikinas nuo manęs, palikęs mane stovėti prie tos pačios sienos ir Erikas tęsė toliau, - klapsi čia savo akytėm, žaidi su plaukais, pradedi mane bučiuoti, o poto vėl atstumi, kvaiša.

-Taigi mes grįštame prie kvaišų? – paklausiau pasipiktinusi.

-Gražuole, nevaidink aukos, nes šį kart ja esi tikrai ne tu, - išrėžė pasipūtėlis.

-Tu man parašei dainą.

-O tu mane bandei suvilioti ir pabučiavai, o kai aš atsakiau tuo pačiu, atstūmei,- atkirto E ir išsitraukė cigarečių pakelį iš kišenės, o tada pridūrė, - einu parūkyti.

-Pasipūtėli, tu bandei mane išdulkinti, - išrėkiau tiesiai į veidą.

-Ne, Margarita, aš bandžiau tave pamylėti, - pripažino E ir uždarė duris.

Tą akimirką sandėlyje likau viena ir bandžiau įžvelgti skirtumą tarp man visiškai vienodų žodžių „išdulkinti“ ir „pamylėti“. Negi žodis „pamylėti“ galėjo kažką reikšti? Nemanau, nes jis pasipūtėlis futbolininkas, kuris visas merginas bando įsiversti į savo dvokiančią lovą.

Apsižvalgiusi sandėlyje, supratau, kad nebeturiu čia ką veikt, todėl susirinkau daiktus ir bandžiau išsinešdinti. Lauke vis dar rūkė Erikas, bet buvau sau pasižadėjusi, kad net neatsisuksiu į jį.

Pravėrusi duris, jų net neuždariau, nes bijojau, nors akies krašteliu pamatyti E. Ėjau tik tiesiai ir niekur nesižvalgydama. Taip kaip ėjo išdidžios ir save gerbiančios moterys, žinančios savo vertę.

Tarp mūsų su tuo besmegeniu, Eriku, veikė kažkokia žodžiais nepaaiškinama trauka, bet akivaizdu, kad mes nė penkių minučių nesugebėdavome išbūti taikoje. Visada dėl kiekvienos smulkmenos mes privalėdavome susipykti, o likę vieni nebegalėdavome atsilaikyti ir puldavome vienas į kito glėbį. Erikas – vaikinas, turintis daugiausia trūkumų, visada prisidirbantis ir svarbiausia, mane labiausiai skaudinantis, bet traukiantis, žvėriškai traukiantis.

Bet aš turiu išmokti valdyti save, nes geriau būsiu viena, visiškai viena, nei su pasipūtusia asilo galva, futbolininku - muzikantu.

Dideliais ir dažnais žingsniais judėjau link pilko mokyklos pastato, link savo kambario, mergaičių aukšte. Man reikia greičiau užmigti, nes rytoj turiu atsikelti kitokia. Per vieną naktė aš privalau subręsti, suaugti, tapti savimi labiau pasitikinti ir nepriklausoma, o svarbiausia žinanti ko nori, kad tas idiotas nebegalėtų man nieko prikaišioti.

-Margarita, ar gali pagaliau paleisti Mudestą? – klausiamai užklykė Bernardita ir tęsė toliau,- vaikinui reikia ilsėtis, nes jo laukia milijonas kontrolinių, įvairių atsiskaitymų ir dar daug darbo tad, Mudestai, drožk į kambarį!

-Manęs užteks visoms, net ir jums, Bernardita, nepavydėkite, - Mudestas mirktelėjo akį Bernarditai, ją apkabino ir išėjo ilsėtis į kamabrį.

Žinoma, ir mes buvome išvaryti į kambarius. Nepamirškime, kad čia vis dar koncentracijos stovykla. Kambaryje nusprendžiau paskaityti knygą, ko jau nedariau kokį milijoną metų. Iš lentynos prigriebiau „Sudegintos ant laužo“ ir sausainių pakelį. Vos tik įpusėjus trečią skyrių, suvibravo mano mobilusis. Nusprendžiau, kad sms perskaitysiu, kai baigsiu skyrių, tačiau vos po keletos sekundžių gavau dar vieną sms. Mane beveik apėmė isterijos priepolis, nes nėra nieko blogiau, kai mane trugdo, kada aš skaitau. Susinervinusi pašokau nuo lovos, pasiimti mobilaus. Vos paspaudusi savo iPhoną, išvydau dvi sms žinutes. Abi jos buvo nuo to pačio gavėjo – Eriko.

Pirmoji sms buvo visai gražaus pobūdžio „Margo, judam repkint, okay?“, bet po jos žinoma sekė ir antroji „Ar aš tau neaiškiai pasakiau? Už 10min susitinkam sandėlyje. Supratai?“. Na ir, beje, kol skaičiau šias dvi sms, gavau ir trečią „Neši savo subiniuką į sandėlį, dažyta blondine. Greičiau“.

Sumaigiau mygtukus ir atrašiau E „Kažkas šiandien blogos nuotaikos. Afigalvi futbulininke, nepamiršk, kad tik aš pati sau vadovauju“.

Po keletos sekundžių gavau atsakymą „Ateisi?“, mielai neičiau, bet jei jau grupę suorganizavo, tai negaliu visų pavesti, tad parašiau „Už 5min būsiu.“

Susisukusi plaukus į netvarkingą kuodą, įsimetusi ausinukus ir įsispyrusi į crocsus išsėlinau iš mokyklos. Keistai sekėsi, nes niekas nepastebėjo, o jau buvau net melą susigalvojusi.

Sandėlys mane pasitiko su įtartina tyla. Čia visada visi siausdavo ir triukšmaudavo. Taip pat nedegė šviesa. Pagalvojau „Jei tas idiotas iš manęs tyčiojasi, aš jį nudėsiu“ ir pravėriau duris patikrinti.

Įžengusi į vidų, apgraibomis pradėjau ieškoti šviesos jungiklio. Galvojau, kad širdis iššoks iš krūtinės, kai pajaučiau kažkieno šaltas rankas ant savo liemens. Bijojau galvoti kas dabar bus, bijojau net pajudėti, kai pajaučiau, kad žmogus už mano nugaros, įkvėpė mano plaukų aromato, atsisukau ir iš visų jėgų spyriau į jo draugužį, pasididžiavimą.

Vaikinas pradėjo rėkti, o aš greit uždegiau šviesą. Susirietęs ant žemės gulėjo Mudestas, o ant fotelio sėdėjęs Erikas, raitėsi iš juoko.

-Jūs gal nesveiki ar ką?! – užstaugiau.

-Mes mes norėjome tik pa pajuokauti, - pro sukąstus dantis išlemeno Mudestas, vis dar raitydamasis ant žemės.

-Mudestai, sakiau, kad per ją eilinį karta atsidursi ligoninėję,- žiūrėdamas man į akis, įkando į mano sąžinę E.

-Užsikišk , Erikai, gerai? – Mudestai, kaip tu? Prašau su manimi daugiau šitaip nejuokauti, - meiliai nusišypsojau.

-Gerai, Margo, - žiūrėdamas į akis nusišypsojo, - Erikai, gali mane palydėti į kambarį, noriu prigulti?

-Aš palydėsiu, -Erikui nespėjus net prasižioti, žodžius išbėriau tarsi žirnius į sieną.

-Nurimk, mažute, aš nuvesiu Mudestą į kambarį ir tuoj grįšim, galėsim tęsti repetciją,- pasakė E.

-Pradėti repeticiją, - atkirtau.

Apkabinau Mudestą, palinkėjau saldžių ir atsiprašiau už jo „fainuolio“, kaip jis vadino savo genetalijas, užpuolimą. Jis nusijuokė, palinkėjo gerai parepetuoti ir išėjo, lydimas Eriko.

Kol laukiau, grįštančio E, įsijungiau muzikinį centrą. Per radiją grojo „Mariah Carey - All I Want For Christmas Is You”. Ši daina priminė artėjančias kalėdas. Pirmąsias kitokias kalėdas. Net nežinau ką veiksiu per artėjančias žiemos atostogas, kur važiuosiu. Gal grįšti namo, pasiilgau tėčio… O gal su tėveliu vykti į kokias Maldyvų salas ar dar kur. Senokai norėjau į Egiptą,, rytoj būtinai paskambinsiu tėčiui, susitarti dėl atostogų.

Po gerų penkių minučių grįžo Erikas, nešinas gitara.

-Margarita, parašiau naują dainą, nori paklausyti? – paklausė vaikinas.

-O ar turiu iš ko rinktis? – vis dar pikta atkirtau.

-Nenori, nereikia. Tiek to pasiimk mikrafoną, pradėsim repeticiją.

-Pajuokavau, Erikai, dabar aš, mielai paklausysiu.

Erikas pradėjo groti ir dainuoti neapsakomo grožio meno kūrinį. Tos dainos melodija buvo tokia švelni, ją lydėjo Eriko ramus ir nuoširdus balsas. Tai buvo nuostabi daina, kokios niekada nebuvau girdėjusi iš E lūpų.

I’m trying to earn a set of feathery wings

I wish I could protect you here

Oh, please don’t cry

Now smile as you’re standing

At the edge of your life

Your troubles are over

Mine are just beginning

I’m trying to earn a set of feathery wings

To take me away from here

Its me you leave behind

If only I could have been there

I’d be a hand for the sinking

If only I could have been there

I’d be a prayer for the dying

See the pain etched in my face

I’m so sick and tired of

The taste of tears

The sting of pain

The smell of fear

The sounds of crying

As you’re standing at the edge of your life

What do you remember was it all you wanted

I’m trying to earn a set of feathery wings

I wish I could protect you here

Oh, please don’t cry

Now smile as you’re standing

At the edge of your life

Your troubles are over

Mine are just beginning

(http://www.youtube.com/watch?v=9oMxckcYTg8)

-Erikai, ji nuostabi, tai gražiausia ką kada nors esu girdėjusi iš tavęs.

-Ačiū, - pasipūtėlis ištarė taip nuoširdžiai ir nusišypsojo.

-Tai daina Sabrinai? – nedrasiai paklausiau Eriko.

-Margarita, tikrai ne, - dar kartelį nusišypsojo,- nori padainuoti?

-Noriu taip, kaip niekada dar nieko nenorėjau.

Vaikinas davė apiplyšusius ir netvarkingus lapus su dainos tekstu. Aš „Plunksninių sparnų“nedainavau, bet aš juos jaučiau. Ta daina ėjo ne iš mano gerklės ar plaučių, ji ėjo tiesiai iš mano sustingusios širdies. Aš tikrai niekada nebuvau girdėjusi gražesnės dainos. Dėl jos aš tikrąją ta žodžio prasme pamečiau galvą.

Vos man įpusėjus dainą, Erikas nustojo groti.

-Kažkas negerai? Pakelti tonaciją? – paklausiau.

-Tu klausei ar ši daina Sabrinai…

-Taip klausiau, - patvirtinau nujausdama kažką negero.

-Margo, šią dainą parašiau po tos lietingos nakties sandėlyje, - žiūrėdamas į mano akis, lėtai ir švelniai pasakė.

-Erikai, tu nori pasakyti, kad ši daina…-nespėjau baigti minties, nes pasipūtėlis futbolininkas muzikantas ją nutraukė.

-Taip noriu pasakyti, kad ji apie tave, - niekada nebuvau girdėjusi rimtesnio Eriko balso.

-Apie mane? – pasimetusi paklausiau.

-Taip apie tave, Margarita, ir apie mano plunksninius sparnus, ir apie tavo to vakaro kitokią nuotaiką, tikrąją tave… - bet šią jo mintį nutraukiau jau aš, įsisiurbdama į jo besąlygiškai skanias ir saldžias lūpas.

Visų prima, noriu atsiprašyti, už nerašymą ir „kankinimą“. Antra, nenoriu teisintis, nes tai kaip ir nepateisinama, bet vis dar tikiuosi pasiilgot ;*O jei dar skaitysit pakomentuokit ir duokit pylos, nes vis dar jaučiuosi pievose ;)

Pastarasis mėnuo buvo, tarsi, pašėlęs. Nors žodis pašėlęs gal ir nelabai tinka, realiau skambėtų BEPROTIŠKAS. Mudestas išgyveno ir jau visai neblogai jaučiasi, o vos pramerkęs akis po operacijos liepė pažadėti, kad aš su gupe dalyvausiu talentų konkurse, o Erikas vietoj Mudesto gros gitara. Ir argi galėjome atsisakyti matydami savo draugą prikaustytą prie lovos? Žinoma, kad ne, nors reikėjo, nes groti su E vienoje grupėje yra tikra tragedija ir bloga mintis. Labai bloga. Kiekviena repeticija baigdavosi mūsų ginču ir įsiučio priepoliais. Mes nesutardavome nei dėl dainos, nei dėl dainavimo stiliaus, nei dėl repeticijų laiki… Poto, kai M pateko į avariją su Eriku normaliai bendravome tik pirmas tris dienas, kol nebuvo aiški Mudesto savijauta. Iškart po pažado, dėl grojimo kartu, viskas vėl grįžo į savo vėžias. Aš nekenčiau jo, o jis dar labiau nekentę manęs. Kaip supratote grįžau ir į mokyklą, nes kito pasirinkimo neturėjau. Pirmos dienos buvo tiesiog klaikios. Atrodė, kad visi mane stebi, persekioja ir kaltina, dėl M nelaimės. Žinojau, kad aš dėl to kalta, bet tai ne tų mažvaikių iš mokyklos reikalas. Pastarasias savaites man kartino ir Samanta, kuri dar vis nesugebėjo susitaikyti su chore man atiduota solistės vieta ir Eriko dovanojamais žvilgsniais. Kiekviename žingsnyje Samanta stnegėsi man pakenkti, mane pažeminti ir su visais supykdyti. Jai visa tai praktiškai puikiai pavykdavo, bet man visa tai mažiausiai rūpėjo ir taip turėjau dėl ko nerimauti. Chore Leo stengėsi iš manęs išpešti kuo daugiau, liepdavo repetuoti papildomai ir ruoštis kasmetiniam chorų konkursui. Bernardita po mano „didžiojo“ pabėgimo nepaleisdavo manęs iš akių. Vis kur nors įsiveldavau ir turėjau vykdyti jos idiotiškas bausmes. Aš, Dorota bei Sofi buvome beveik tikros, kad tarp Leo ir Bernarditos kažkas vyksta, mes tai vadinome „chemija“ chi. Tiesa, merginos laikosi šauniai, Dorota, kaip visad padeda keršyti Samantai, ar ką prisidirbti, o Sofi vis dar yra žmogus, į kurį galima atsiremti ir pasiguosti. Jos mano draugės ir vieninteliai saulės spindulėliai pastaruoju metu. Su Kalifornija nebeturiu nieko bendro. Su Maiklu seniai viskas baigta, o Mel dingusi. Jeigu jai nereikia manęs, kodėl man turi reikėti jos. Aš tiek visko patyriau, o ji net nepaskambino ir nepaklausė kaip jaučiuosi. Tėvelis šiuo metu sudarinėja kažkokį keistą verslo sandėrį, apie kurį man nieko nepasakoja,nes tai kažkuo susiję su manimi. Įtariu kažką negero…

Na štai pagaliau išaušo diena, kai į mokyklą turi grįšti M. Visi laukia, lyg išproję, ruošia sutikimo plakatus, daro staigmeną, o aš bijau pajudėti net iš savo kambario. Žinoma, be galo džiaugiuosi, kad Mudestas grįšta, tačiau nerimauju, labai nerimauju. Bijau, kad jam nebebūsiu tokia draugė, kad jis pagliau suprato, kad dėl visko kalta aš ir, kad nebenorės su manimi bendrauti. Aš net pati nenorėčiau bendrauti su savimi, M vietoje.

-Margo, padėk tą savo kvailą sąsiuvinį ir bėgam į apačią, už kelių minučių turi grįšti M, - krykštavo Sofi. Man atrodė, kad širdis išlips iš krūtinės, joje tarsi kažkas spurdėjo, kažkas nemalonaus. Tuo pat metu pradėjo skaudėti ir pilvą, galvą…

-Aš blogai jaučiuosi, Sofi, nežinau ar eisiu , - išspjoviau šiuos žodžius ir nuleidau akis, nes bijojau, kad Sofi supras, kad velniškai bijau.

-Margarita, tu jam labai svarbi, gal net svarbiausia, o tu žadi neiti? – užriko Sofi.

-Sofi, bet gal jis suprato, kad dėl visko kalta aš ir dabar manęs neapkenčia? – klausdama pradėjau ašaroti.

-Nuo kada tu pasidarei tokia buka? Nenori ir neik, čia tavo reikalas, - pyktelėjusi užrėkė Sofi ir užtrenkė duris. Nesuprantu ko ji širsta…

Po gerų penkių minučių savęs drąsinimo nusprendžiau nueiti, bent pažiūrėti sutiktuvių iš šono. Atsistojusi laiptų viršuje, prisirėmusi prie sienos, stebėjau pro duris įžengianti Mudestą. Jis buvo apsikirpęs ir atrodė šiek tiek kitaip, nei ankščiau. Gal labiau suaugęs. Vos tik vaikinas pravėrė duris visi iškart pradėjo šaukti ir sveikinti M grįžus. Jis sulaukė tiek apkabinimų, kiek žmonės nesulaukia stovėdami su plakatu „Free hugs“ Los Andželo gatvėse. Jis šypsojosi ir buvo laimingas. Atrodė, kad akimis kažko ieško, vos tik akys užkliuvo už Viki, ši iškart prie jo pribėgo ir apkabino labai stipriai. Ji kažką Mudestui pašnabždėjo į ausį, o jis nusišypsojo. Nenorėjau sugadinti šios akimirkos savo pasirodymų, todėl nusprendžiau apsisukti ir gįšti atgal. Vos tik apsisukau ir padėjau pirmus žingsnius, mane skaudžiai čiupo už rankos.

-Ką čia darai, pusproti? – pradėjau staugti, vos tik pamačiusi Eriko veidą, - paleisk mane, - bandžiau išsilaisvinti, - man skauda, asile!

-Tam ir darau, kad skaudėtų, - atšovė, - na o dabar kur susiruošei, neisi pasisveikinti su žmogumi, kuris dėl tavęs lindo po mašina?

-Erikai, prašau paleisk… Klausyk aš nueisiu vėliau, dabar negerai jaučiuosi, supranti? - bandžiau teisintis.

-Margo, ar tu žinai, kad visiškai nemoki meluoti? –paklausė vaikinas ir tęsė toliau,- negalvojau, kad esi tokia bailė, bet pasirodo klydau.

-Aš nebijau, tik jaudinuosi, kad jis gali ant manęs pykti, - vis dar bandžiau teisintis, tik tai nepadėjo.

Erikas pažiūrėjo į mane ir supratęs, kad nieko nebus, stumtelėjo mane link laiptų, kur kuo puikiausiai mane galėjo visi matyti. Jau žadėjau rėkti ant idioto futbolininko, bet pamačiau, kaip visų akys nukrypo link manęs, Mudesto irgi. Stovėjau ir nejudėjau, nes nežinojau kur dėtis.

-Margarita, neateisi manęs apkabinti? – šypsodamasis pakalausė Mudestas, o aš širdyje vis jaučiau tą keistą, baimės kupiną jausmą.

-Ateis, - už mane atsakė Erikas ir pradėjo stumti link apačios, įsikabinęs į mano parankę, o aš tik kvailai, dribtinai šypsojausi. Jaučiausi lyg kokioje komedijoje ir šnabždėdama rėkiau ant E:

-Paleisk mane, asile tu, paleisk blemba.

-Tu man dar padėkosi, - nusišypsojo Erikas, o aš jau ruošiausi atkirsti, kad aš neatsprašinėju, bet jau stovėjau apačioje prie Mudesto.

-Margarita, aš laukiu, tai ar mane apkabinsi? – kai šį klausimą dar kartelį pakartojo M, buvau tikra, kad jis ant manęs vis dar nepyksta, na bent to neparodė, todėl iškart užsikabinau jam ant kaklo.

-Mažule, neskubėk šitaip man dar truputi skauda, - nusijuokė Mudestas, o aš jį dar stipriau apkabinau ir pašnabždėjau:

-Džiaugiuos, kad pagaliau grįžai.

- Aš taip pat džiaugiuosi tave matydamas, Margarita, - atsakė Mudestas ir nusišypsojo kerinčia šypsena. Nuoširdžia ir nepaprastai miela šypsena. Tada supratau, kodėl nei viena mergina negali atsispirti Mudesto žavesiui.

Ps/ norėčiau keisti pavadinimą. Ar yra pasiūlymų?

Sėdžių ant šaltų ligoninės grindų, atsirėmusi į sieną ir apsikabinusi kelius. Linguoju, lyg kokia psichė. Vienas, du, vienas, du, vienas… Bandau priversti save galvoti apie kažką gražaus, mielo… “Margo, galvok apie gėles, jūrą, vasarą… Bet tu vistiek dėl visko kalta, Margarita…Tik dėl tavęs Mudestas ligoninėje…” Blemba nei minutei neina pamiršti to sušikto kaltės jausmo. Palatoje turėčiau gulėti aš, o ne jis – mano angelas sargas.Tas kaltės jausmas veda mane išproto.

Man žiauriai šalta, visa drebu.

Turbūt po amžinybės, o gal ir po penkių minučių, pajaučiau kažką šilto. Kažkas prie manęs prisėdo. Galvos pakelti nenorėjau, o gal ir neturėjau jėgų. Man net nebuvo smalsu. Staiga iš kažkur išdygo dvi šiltut šiltutėlės rankos ir mane apkabino. Pradėjau bliauti, lyg vaikas, kątik išlindęs iš mamos pilvuko į šį šūdiną pasaulį. Tos šiltos rankos mane suspaudė dar labiau.

-Margarita, viskas bus gerai, - šiltųjų rankų savininkė bandė mane raminti.

-Viki, čia tu? – nustebusi ir minutei sustabdžiusi verkimą, nusprendžiau pasitikslinti.

-Aš, mažute, aš, - atsakė mergina.

-Viki, aš atsiprašau, tikrai nenorėjau, kad Mudestui atsitiktų tokia nelaimė, jam nereikėjo manęs gelbėti… Operacinėj turėčiau gulėti aš, o ne jis… - kalbėjau neaiškiai, kūkčiodama.

Viki mane glostė ir ramino, tada išgirdau žingsnius, kurie artėjo link mūsų.

-Erikai, išvesk ją iš čia, jai reikia gryno oro, - paliepė Viki.

Erikas bandė mane paimti už rankos, bet iš mano gerklės išskrido pora isteriškų garsų:

-Niekur aš neisiu! Nepaliksiu, Mudesto! Jis čia per mane! Tik per mane!

Staiga mano burną naujasis pasipūtėlis futbolininkas užčiaupė ir pradėjo tempti laukan. Bandžiau priešintis, bet visos mano pastangos nuėjo perniek. Jau po poros minučių buvau pasodinta ant suoliuko, parke prie ligoninės.

-Aš einu iš čia! – vis dar šaukiau.

-Niekur tu neisi, mažute, o Mudestui viskas bus gerai, - ramino E.

- O tu išvis ar neturėtum ant manęs pykti, rėkti, šaukti ir kaltinti? Kodėl man padedi? Kodėl? – dar labiau rėkiau. Kuo daugiau tildo, tuo garsiau šaukiu… Visada aš taip.

-Aš ant tavęs dar rėksiu ir šauksiu, bet tada, kai Mudestui viskas bus gerai… O ir šeip matyt nesi tokia tragiška, jei Mudestas buvo pasiryžęs, dėl tavęs paaukoti savo gyvybę…

-Dėl manęs, - kūkčiojau, - dėl manęs…

-Margarita tu nesi kalta, kalta yra tik ta moteris, kuri lėkė milžinišku greičiu… Supranti? Ta sumauta moteris…

-Aš nekenčiu savęs, - vėl pradėjau bliati.

-Tu dabar kitokia… Tokia palaužiama ir menka… Visai kaip tą naktį sandėlyje- kalbėjo E.

-Ir vėl palūžau… Ir vėl tu tai matai, - prad4jau nervintis.

-Ir vėl, - pakarotojo ir nusišypsojo.

-Man šalta, žiauriai šalta, Erikai, - vis dar drebančiu balsu kalbėjau.

-Daug laiko prasėdėjai ant ledinių ligoninės grindų, tau ir turėtų būti šalta, - svarstė Erikas, - važiuojam į viešbutį, pailsėsi, sušilsi.

-Nemanau, kad tai gera mintis, - atsakiau.

-Tau gera mintis buvo bėgti ir iš mokyklos, tai gal šį kartą tiesiog paklausyk manęs, - sudrausmino Erikas, o aš nebeturėjau jėgų ginčytis, todėl sutikau ir palinksėjau galva.

Užbėgome į ligoninę pranešti visiems, kad trumpam išvykstame. Mudesto operacija dar nebuvo pasibaigusi, tai nebuvo ir naujienų. Ėjome į tamsią naktį paisgauti taksi. Aš nėjau, o vilkausi. Neturėjau jėgų net pakelti pėdų nuo žemės. Šliaužiau gatve. Buvau visiškai meociškai išsekusi.

Po keletos minučių sustojo ir taksi. Įsėdome. Mano akys užsimerkė iškart, vos tik mano galva atsidūrė Erikui ant peties. Viskas tik dėl nuovargio, didžiulio nuovargio.

Močiutės bijojau labiausiai pasaulyje. Ji kaip koks Hitleris ar Stalinas, o gal ir abu kartu sudėjus. Ji tas žmogus, kurį matau per kalėdas ir per močiutės gimtadienį. Patikėkite manimi, tie du kartai yra per daug. Ryškiai per daug. Net mano tėtis, jos sūnus, savo mamos bijo kaip karo. Ji tokia valdinga. Net megztinis, kurį turiu dėvėti per kalėdas, turi būti pagal jos pageidavimą…
-Margarita, šį kartą peržengei visas galimas ribas! - ūbavo močiutė.
-Ką dabar padariau, kad nusipelniau tavo skambučio? - paklausiau.
-Kodėl pabėgai iš mokyklos? Ką tu čia dabar sugalvojai? Margarita Meler, tau gal stogas pavažiavo? - tęsė moteris.
- Bet tėtis neatsiliepė, o jis leido… - bandžiau ginčytis, bet be jokio gailesčio buvau nutraukta.
-Leido? Neskiesk! Tavo tėvas, Margarita, sunkiai dirba ir tvarko verslo reikalus. Viską daro tik dėl tavęs, todėl yra išvykęs į verslo kelionę. Bet, vaikeli, kas galėjo nutikti tokio, kad tu pasiryžai vėlai vakare sprukti iš mokyklos ir dar su kažkokiu vaikinu! Seksas! Seksas! Ir seksas jums terūpi, paleistuve!
-Močiute! Jis man tik draugas, - teisinausi, bet ir VĖL mane nutraukė.
-Draugas ar priešas man nesvarbu, tu per jauna keliauti su vaikinu, panelyte, AIDS, nėštumas ar dar koks velnias tau gali nutikti- ir toliau mane moralizavo tėvo motina.
-Močiute, čia ne tavo reikalas, man viskas bus gerai, ryt grįšiu namo, viso! -išrėkiau viską ir paspaudžiau raudoną mygtuką, kuris reiškė skambučio pabaigą.
Ta moteris, kuri yra mano giminaitė yra visiška beprotė. Pamenu, kaip vaikystėje ji mane versdavo deklamuoti tragiškus ir visai nevaikiškus eilėraščius jos senoms ir sukriošusioms draugėms! O prieš metus ji savaitę gyveno pas mus, nes močiutės namuose vyko remontas. Buvo tikras košmaras. Galvojau, kad su savo tom košėm, ji mane iki anoreksijos ar bulimijos prives. O dar ji tokia netvarkinga… Eh reikia ją pamiršti, bent rumpam.
-Margarita, jau lipam, - mano mintis nutraukė Mudesto balsas.
-A, gerai, bet man reikia į parduotuvę, - išlipusi tariau.
-Ji kitoje gatvės pusėje, palydėti? - šyptelėjo M.
-Ne, nueisiu pati, - tariau ir nesižvalgydama, žengiau į gatvę ir vėl pasinėriau į savo mintis, savo gyvenimo permainas.Viskas greitai apsikeis, ryt jau būsiu namie. Bus viskas kaip ankščiau… Įsijungiau ipod’ą. Grojo Voltaite - Feathery Wings
Niekaip negaliu prisiminti apie ką galvojau, bet staiga mane kažkas pastūmė ir aš griuvau. Ausyse pradėjo skambėti kažkoks keistas garsas, tarsi stabdomos mašinos cypimas. Prisiverčiau pakelti skaudančią galvą, su kuria spėjau pabučiuoti ir asfaltą. Pakėlusi galvą ir atmerkusi akis, pamačiau patį baisiausią vaizdą savo gyvenime. Mudestas gulėjo viduryje gatvės, pasruvęs krauju…
Kažkokia moteris išlipusi iš automobilio, kuris partrenkė Mudestą, kažką rėkavo apie kaltumą, atgailą…
Man užgniaužė kvapą, o gerklėje atsirado kažkoks didelis ir nepajudinamas akmuo. Pradėjau giliai kvėpuoti, o kiekvienas įkvėpimas į širdį smego tartum didysis virtuvinis peilis, skirtas pjaustyti mėsai. Niekaip negalėjau suprasti, kaip jis galėjo ten gulėti. Sukaupiau jėgas ir pradėjau galvoti.
Greitai viską sudėliojau savo mintyse. Ėjau gatve, buvau nuleidusi akis ir su ausinukais, grojo man patinkančią dainą. Negirdėjau atvažiuojančios mašinos, o Mudestas turbūt ją pamatė ir sugalvojo mane išgelbėti. Tai bent asilas!
Grįžo mano smegenys į reikiamą padėtį ir aš pradėjau rėkti “Padėkite”, “Paskambinkite 911″, ir vėl “Padėkite” ir vėl… Mudestas gulėjo toks visas gąsdinantis, netekęs sąmonės ir kruvinas. Meldžiau Dievo, kad jis atsipeikėtų ir, kad viskas būtų gerai. Negalėčiau pakelti tokio kaltės jausmo. Negalėčiau! Mano skruostais riedėjo ašaros. Aš bloviau, žiauriai garsiai bloviau. Aš dėl visko kalta, tik aš…
Atvažiavusi pagalba, šeip ne taip nutempė mane nuo mano angelo sargo. Patikrino jo kvėpavimą. “Jis gyvas”, šie žodžiai tarsi leido man vėl pradėti gyventi iš naujo. Ir vėl patikėjau Dievu, Jėzumi ir visai sšventaisiais!”Turime kuo greičiau nugabenti vaikiną į ligoninę, jo būklė sunki”. Mudestą, tokį gležną, atsargiai užkėlė ant neštuvų ir nunešė į greitosios pagalbos automobilį. Ačiū Dievui, leidimą važiuoti kartu gavau. Visą kelią Mudestą laikiau už rankos ir kartojau “ačiū” bei “viskas bus gerai”…
Kai atvykome į ligoninę Mudestą išvežė į operacinę. Kartu eiti neleido. Liepė jį užregistruoti, o aš tai ir padariau. Nežinojau jo mamos telefono numerio, todėl daviau mokyklos. Seselė paskambino ten.
Pradėjau suvokti, kad man po kokios valandos bus šakės. Tuoj visi atvažiuos. Tuoj visi bus čia. Tuoj visi mane kaltins. Kaip aš noriu dingti iš čia. Kaip aš noriu…

Kai grįžau į kambarį, susikroviau daiktus. Parašiau laišką merginoms. Taip pat merginoms palikau po porą savo gražiausių palaidinių, auskarų bei kitų aksesuarų. Joms taip patikdavo knistis mano spintoje. Chi. Dėl man nesuprantamų priežasčių tėvelis nekėlė ragelio. Bet čia likti nebegalėjau. Teko susikurti atsarginį planą. Mokykla (taxi) – Alvos traukinių stotis – Edinburgas. Edinburge nakvynė kokiam viešbutėlį, o rytojus parodys ką darysiu toliau.

Viską susikrovus reikėjo kvietsis taxi ir temptis lagaminus žemyn. Staiga mane apšvietė, kad aš trijų lagaminų tikrai negaliu pasiimti su savimi. Teko dar kartelį persikrauti tik būtiniausius ir svarbiausius daiktus į vieną lagaminą. Kaip sunku buvo išsiskirti su savo gražiausiomis suknelėmis ir nuostabiaisiais aukštakulniais bateliais. Dar vis knisaus, kai mano kambario durys prasivėrė.

-Kažkur išvažiuoji? – paklausė Mudestas.

-Taip. Gal galėtum iš čia dingti? Neturiu jokio noro bendrauti su asilų bendrininkais.

-Ko tu širsti? Aš norėjau tik padėti, - teisinosi vaikinas.

-Padėjai. Labai, kad net išvykstu šiandien, - ironizavau.

-Margarita, tu truputi mažvaikė, supranti? Vis bandai visiems kartinti gyvenimus, net pati sau.

-Tai ir tau aš mažvaikė? Gerai, tai ko tu čia atsivilkai pas kažkokią mažvaikę? Eik ir būk su be galo, be krašto subrendusiais: Eriku ir Samanta, okay? – susiraukiau.

-Aš toks fainas, kad pats renkuosi su kuo noriu bendrauti, pupa, - pradėjo savo giesmelę M.

- Tai ko tu man eilinį kartą priekaištauji? – paklausiau.

-Nes labai tave myliu, sexuole, - Mudestas pasakė ir pasiuntė oro bučinuką.

-Tai šlykštu, - nusižvengiau, - ej taxi atvažiuos už kokių 5min, man laikas neždintis, padėsi nusinešt lagaminą? – numečiau žvilgsnelį, kaip to katinuko iš šreko.

-Pūki, aš netik tau padėsiu, bet ir važiuosiu kartu. Negi tave vieną išleisiu nakti, o beto pasiilgau nuotykių!

-Tau rimtai pavažiavo, - nusižvengiau.

-Palauk manęs apačioje, pasiimsiu paltą ir pinigų, okay?

-Tu tikrai to nori? – paklausiau.

-Tikrai, bėgu, tuoj ateisiu, lauk manęs, sexuole, - dar vienas oro bučinukas. Mane tuoj pradės pykinti. Vietoj to, kad padėtų nutempti lagaminą žemyn, sugalvojo vykti kartu. Bus linksma.

Kol nusileidau žemyn, teko susidurti turbūt su visa mokyklos vadovybe: Bernardita, Leo, Ponia Tečer ir kitais. Bet dabar manęs nesustabdys niekas. Ponia Tečer kažką postringavo apie mano tėtį, apie jo jaudinimąsi ir pan. Ką ji nesupranta, kad jis nekelia man ragelio? Išvis ko ji kišasi ne į savo reikalus. Didžiausi riksmai kilo, kai prie manęs prisijungė Mudestas. Spektaklio pažiūrėti susirinko ko ne visa mokykla. Viki ir ta maldavo Mudesto nevažiuoti, bet jis buvo taip ištroškęs nuotykių, kad čiupo mano lagaminą, kita ranka prigriebė mano ranką ir pradėjo tempti. Kol suvokiau, kad bėgam į taxi, praėjo kiek laiko. Bijojau pagalvoti, kas bus tam vaikinukui, kai grįš į šią mokyklą. Netik valdžia jį linčiuos, bet ir geriausi jo draugai.

Po geros valandos jau sėdėjome Alovos traukinių stotyje. Kimšome dešrainius ir laukėme atvykstančio traukinio. Mudestas buvo tokios pakylios nuotaikos, kad negalėjo užsičiaupti. Tauškėjo ir tauškėjo apie pabėgimą, apie Viki maldavimą ir Eriko grasinimus. Bet aš buvau susimąsčiusi, keistai susimąsčiusi, todėl dauguma M žodžių tiesiog praleisdavau pro ausis.

Pagaliau traukinys atvažiavo ir mes išvykome. Kelionės metu Mudestas miegojo, todėl turėjau daugiau laiko viską apmąstyti. Galiausiai ir pati prisnūdau. Atsibudome vidury nakties, žadinami kažkokio vyriškio. Pro langą mačiau, kad jau esame Edinburge. Išlipę iš traukinio, susiradome taxi ir vykome į viešbutį. Bevykstant suskambo mano mobulusis, net nežvilgtelėjus į ekraną pakėliau:

-Klausau.

-Margarita Meler, ar tu nori įvaryti man infarktą?

-Močiute? – sutrikusi paklausiau, to velniškai pažįstamo balso, kuris buvo kitoje mobilaus pusėje.

***************************

Greit sakot, kas ngerai, nes jau net pačiai baisu darosi, kur nusivažiavau.

Pirštų galiukais bandžiau surasti šviesos jungiklį. Mano pirštai nerado ko ieškojo, rado ką kitą. Kai šilti mano pirštukai prisilietė prie kažką šalto, bet gyvo, širdis pradėjo plakti smarkiau. Nepažįstamoji ranka pradėjo judėti link manosios ir mūsų pirštai keistai susijungė. Nežinomasis porą kart ją spustelėjo. Mano akys pagaliau priprato prie tamsos ir įžvelgė kažkokį šešėlį. Šešėlio galva pradėjo artėti link manosios, išsigandusi pasisukau profiliu. Pradėjau jausti kažkieno dažną ir gilų kvėpavimą, kuris pradėjo mane trigdyti. Nemėgau, kai mane trigdo. Nusprendžiau tęsti šviesos paieškas. Patraukiau ranką nuo šaltosios ir staigiais judesiai pradėjau vėl ieškoti jungiklio. Šį kartą sekėsi geriau. Kelis kartus trinktelėjus į sieną, pataikiau ir į jungiklį. Pagaliau šviesa įsijungė. Reikėjo tik atsisukti ir pasižiūrėti, kas sumanė su manimi pažaisti tamsoje. Negalėjau parodyti, kad man patiko. Žemiau jungiklio buvo spintelė, o ant jos padėta vaza su gėlėmis. Staigiu jedesiu ištraukiau gėlės, mečiau jas ant žemės, o likusį vazos turinį – vandenį, atsisukusi, tėškiau “šešėliui” į veidą. Pamaniau, kad to truputi maža, tad sumąsčiau truputį pasmurtauti. Įsikibusi į vaikino petį, spyriau iš kelėno į jo pasidižiavimą, kuriuo tikiuos daugiau niekada nebegalės didžiuotis. Pajutęs begalinį skausmą nebeištvėrė ir pradėjo rėkti:

-Margarita!!! Ar tu gali kartais pabūti paprasta ir normali?! Tik kartais? Nors kartą!

-O tu ar gali palikti mane ramybėje? Nors kartą, Erikai? Supranti, kad man atsibodo šios nesąmonės? Aš tieisog noriu ramiai praleisti paskutines dienas ir ramiai po savaitės išvažiuoti namo, o išvažiavus viską pamiršti. Neprisiminti nei tavęs čia staugiančio, nei šios kvailos klasės, nei išvis šios mokyklos, - sunėriau rankas ir laukiau atsako į mano tobulą monologą.

-Tu dar kvailesnė, nei galvojau iš pradžių. Tu manai tavęs lauks kažkas Kalifornijoj? Esu tikras 100 procentų, kad ne. Tave ten visi pamiršo. Tu niekam nereikalinga. Gal jau pamiršai, kaip su tavimi pasielgė tada mažvaikis tavo vaikinas? Esu tikras, kad taip pasielgė ir visi kiti kvailiai, kuriuos tu vadinai draugais.

-Nedrįsk taip kalbėti apie mano draugus! – užrėkiau.

-Tie bukagalviai yra draugai? Tu tuo tikra? Ar dėl jų tu vėl pradėjai groti? Ar dėl jų pradėjai dainuoti? Ar jie stengėsi dėl tavęs? Ar jie išvis ką nors darė dėl tavęs? Jie tik norėjo patekti į tavo kvailus vakrėlius, apie kuriuos tiek daug kartų pasakojai besigirdama. Būtent tu ten ir temokėjai tūsintis ir kvailioti, o čia išmokai daug daugiau. Beje, galiu lažintis, kad namie tau taip trūks šios mokyklos, choro, grupės, draugų, Sofi su Dorota, o, žinoma, ir manęs. Gali net nesvajoti, kad aš tavęs lauksiu. O žinau, kad tu to norėsi. Apie mane svajosi kasdien. Kasdien po kokį milijoną kartų.

Kai E. baigė kalbėti, stovėjau sustingusi. Taip bijojau, kad visa tai, ką jis pasakė gali būti tiesa. AŠ niekada nebuvau apie tai susimąsčiusi, o dabar labiau nei kada ankščiau bijojau susimąstyti. Aš bijojau, nes nemoku atsiprašyti, nemoku nusižeminti ir pripažinti savo klaidų.

-Jei kas ko ir negalės pamiršti, tai tik tu manęs, o dabar atrakink duris, noriu išeiti, - pagaliau prabilau.

-Kiek kartų Samanta tave vadino mažvaike, o man reikėjo tiek laiko, kad tai suprasčiau, - E išrėžė su visai kitokiu balsu ir sviedė raktus prie mano kojų.

Pakėliau raktus, o tada pasakiau dar šį tą:

-Mažvaikė? Na ir gerai, bet bent jau neegoistė, kaip tu. Beje, jūs su Samanta tiesiog sukurti vienas kitam, dvi šlykščios harpijos.

-Samanta bent jau nėra kalė ir neatsibunda pas vaikiną kambaryje, kai prieš tai savo liežuvį į gerklę buvo sugrūdusi kažkokiam pašlemėkui, - tiesiai man į širdį šias strėles paleido E.

-Susidegink, asile!

-Dusk, kale!

Po šių žodžių pagaliau atsirakinau duris ir išėjau. Visų pirma, nusprendžiau parašyti sms Mudestui, kuri buvo kupina “padėkos”, o tada padaryti bet ką, kad šiąnakt iš čia išvykčiau. Einu krautis daiktų ir skambinti tėčiui. Tas išsigimėlis E. manęs niekada gyvenime nebežemins. Dar sutrypsiu AŠ JĮ su žemėmis.

Lietus – gamtos reiškinys, kuris suteikia atgaivą. Ir man patinka lietus. Man patinka, kai lietaus lašai kutena veidą. Patinka ir tai, kad lietus žmones paverčia natūralesniais, nuplaudamas nuo jų visus makiažo sluoksnius, grąžindamas plaukus į pradinę, rytinę padėtį. Ei ką aš čia galvoju, nekenčiu lietaus. Per lietų sušlampa rūbai, jie prilimpa prie kūno. Lietus į mano širdį atneša tik liūdesį ir skausmą. Taip pat neša ir blogą nuotaiką. Lėtu judesiu patraukiau Eriko rankas nuo savo pečių, pažvelgiau dar kartelį į tas šelmiškas akis, kurios mane užhipnotizvo. Įkvėpiau ir tariau:

- Aš..am Aš.. Aš turiu eiti. Atsiprašau.

-Margarita, kur tu? Ką čia kalbi? Palauk, prašau, - dar labiau hipnotizuodamas kalbėjo vaikinas, bet lietus buvo tobulas priešnodis jo kerams, todėl atgavau sveiką protą.

-Erikai, aš tikrai turiu eiti. Man reikia eiti. Beto tavęs laukia Samanta. Štai ten, matai? – bandžiau išsisukti.

-Eik, mažyte, bet mes šiąnakt susitiksim. Ir aš neklausiu ar gerai. Nepalieku tau teisės rinktis, - tomis pačiomis medaus skonio lūpomis tvirtu balsu pasakė ir šyptelėjo.

Stovėjau, galvojau ir staiga supratau, kad jis bando man vadovauti. Man aiškinti ir man nepalikti teisės rinktis. Jis ką nežino, kad aš pati sau šeimininkė ir, kad niekas, visiškai niekas šioj žemėj neturi teisės man aiškinti. Darau, tai ką noriu aš, o ne tai ko nori kiti.

-Aš tau nemažytė, - pasakiau tokiu tvirtu balsu, kad net jis sugniaužė kumščius, bet nieko nebespėjo pasakyti, nes nuėjau. Tiesiog vėl grakščiai ir linguodama klubais nuėjau.

Grįžau į kambarį, kritau ant savo lovos ir pradėjau bliauti, kūkčioti. Pati nesupratau kodėl tai dariau. Tiek daug visokių emocijų, jausmų, minčių užplūdo vienu metu. Nebeatlaikiau. Kokias geras dešimt minučių taip prabliovus, nustojau. Priverčiau save suprasti, kad nėra ko verkti, o reikia džiaugtis. Labai, labai džiaugtis, juk aš grįšiu namo į savo tirkąjį gyvenimą pas Mel, Maiklą ir kitus. Vėl galėsiu siausti prie jūros ir mokykloje kankinti snikersą.

Mintis apie snikerso kankinimą ištrynė visas likusias blogas mintis. Netgi pradėjau juoktis. Viena pati kambaryje juoktis, lyg kokia beprotė, lyg ta, kuri buvau iki atvažiuojant čia. Įsijungiau muzikos. Grojo Vanilla Ice – ice ice baby. Šis gabalas užvilko. Pradėjau judėti, kratytis, šokti. Šlapius rūbus reikėjo pašalinti. Visa tai dariau su muzikos pagalba. Dainuodama “ice ice baby” nusivilkau palaidinę ir pradėjau ją sukti virš savo galvos. Maiviausi prieš veidrodį. Buvau pamiršusi kaip tai mėgstu. Pagliau nusimoviau ir šlapius džinsus. Toliau taškiausi tik su apatiniais. Pasiėmiau šukas ir užsilipau ant lovos. Šokau taip, kaip seniai nebuvau šokus, o šokti aš tikrai moku. Dainavau į šukas, kaip maža mergytė. Įsivaizdavau esanti kokia holivudo žvaigždutė. Gal C.A, o gal ir B.S. Nesvarbu.

-MAR-GA-RI-TA, - žado netekęs, išlemeno Mudestas.

Galvojau numirsiu iš gėdos, kai pro durų tarpelį pamačiau spoksantį tą asilą. Kritau ant lovos ir griebiau chalatą, o tada jau pradėjau staugti.

-Idiote, ar tavęs belstis niekas nemokino? Metro gal gimei, avigalvi? Užmušiu blemba, - po paskutinių žodžių sviedžiau pagalvę.

-Tai, kad aš beldžiausi gal kokias 5 min, sexuole. O taaaip “Ice ice baby” ,- uždainavo ir Mudestas mesdamas pagalvę atgal.

- Jei kam nors apie tai papasakosi, užmušiu. Nukaposiu pirštukus ir nusiųsiu tavo mamytei lauktuvių, aišku?

-Tebunie, šis saldus prisiminimas liks tik man, o pasaulis galės verkt, nematęs ir negirdėjęs šio nuostabiai nepakartojamo įvykio, - šypsodamasis ir merkdamas akį žemu ir sexualiu balsu kalbėjo.

- Ir tegu verkia. Ko norėjai? –piktai paklausiau.

-Žinok, mažule, sunku prisimint po viso šito, net karštis išmušė ,- nusižvengė, bet pamatęs mano žudantį žvilgsnį surimtėjo, - apie kažką norėjai pasikalbėti studijoje, prieš ateinant tai raganai.

-Ai tiesa… norėjau pasakyti, kad kitą šeštadienį išvažiuoju, - nusišypsojau.

-Juokauji?

-Tikrai ne. Tėtis leido grįšti, kadangi neprisiviriau košės ir šeip galvoja, kad subredau, - pamerkiau akį.

-Ei, gražuole, kas man tokius sexy šokelius ant lovos bepašoks? –liūdna mina tarė, bet pamatęs, kad iš mano akių šaudo žaibai ir vėl baigė derktis, - bet gi mes BFF, taip? – linktėlėjau ir nusižvengiau, o Mudestas tęsė toliau, - tai ką aš be tavęs darysiu? Ir kas padės laimėti šauniausios grupės konkursą? Norėjau paprašyti, kad prisidėtum prie grupės. Net Viki sutinka, - vėl mirktelėjo.

-Viki? Ką tu jai padarei?,- nusikvatojau ir tęsiau, - Aš jau nusprendžiau, yra labai mažai priežasčių, kodėl turėčiau čia likt. Suprask aš pasiilgau savo tikrojo gyvenimo. Savo draugų, priešų, net ir tėčio,- šyptelėjau.

-Einam bent į muzikos klasę, pagrosim gitara, padainuosim. Papasakosiu daugiau apie konkursą. Tai kaip? – paklausė Mudestas.

-Gerai, jei išeisi ir leisi persirengti, - nustačiau durną veido mimiką. Mudestas nusikvatojo ir pasakė, kad lauks ten. Suskubau ruoštis. Užsimečiau paprastą džempuką, džinsus, susirišau plaukus į netvarkingą kuodą, nesidažiau, bet nepasikvepinti negalėjau. Porą kart puskštelėjau Britney Spears Fantazy aromatą, įsispyriau į rožinius nike sportbačius ir užrakinau duris.

Nusileidusi į apačią, ėjau link muzikos klasės. Priėjusi, pamačiau, kad šviesa nedega. Suabejojau ar eti, bet vis dėlto įėjau.

-Musdestai, - klausiamai tariau, bet išgirdau tik užrakto garsą. Kažkas užrakino duris. Mėšlas!